Carolis Clobe sukurs dokumentinį filmą apie Antaną Yusevichy ir jo Antaniją

Trys jauni menininkai – Aushra Chesnauskit, Rokas Satkas ir Carolis – buvo skirti 2025 m. „Alitus City“ savivaldybės jaunieji stipendijos menininkai.

K. Zabita sukurs dokumentinį filmą apie menininką Antaną Yusevičius, Alitus, Kezhukachios Street, kuris įkūrė „Antia“ kūrybinę dirbtuves.

Karoli, kur šis noras suprasti, kaip viskas veikia?

Nuo vaikystės mano gyvenimas buvo kupinas smalsumo ir atradimų. Turėjau ypatingą kaimyną, su kuriuo praleidau daug valandų. Ji supažindino mane su moksliniu pasauliu, šachmatiniais ir žvaigždėmis. Kartu mes nuėjome į laukus žiūrėti žvaigždžių laukuose, bandydami atpažinti žvaigždyną ir suprasti visatos paslaptis. Šios akimirkos po atviru dangumi mane įkvėpė suprasti, kaip viskas veikia.

Mokyklos metu, kai grįžau namo, įdėjau kuprinę ir užlipau į kompiuterį. Technology.lt buvo mano kasdienis ritualas. Tuo metu svetainė dar nebuvo perpildyta naudojant reklamą, todėl aš galėjau skaityti straipsnius apie naujausias technologijas nesustodamas. Manau, kad apie telefonus žinojau daugiau nei dauguma elektronikos parduotuvių konsultantų!

Aš taip pat turėjau „iPod Touch“. Nors tai nebuvo paskutinis modelis, vaiko akys atrodė kaip futuristinė stebuklinga nuotolinio valdymo pultas. Jis man atvėrė duris į naują skaitmeninį pasaulį ir mane dar labiau domino technologijomis. Įdomus faktas – aš vis dar neturėjau galimybės nusipirkti savo pirmojo „iPhone“, nors jis praėjo tiek metų. Gal šiais metais?

Vėliau šis susidomėjimas virto ne tik supratimu, bet ir kurti? Ar tėtis jį paveikia – ar užsikimšęs meno mokytojas Vitas Vitas?

Kai mokiausi Putino gimnazijoje, vienuoliktoje klasėje, mano smalsumas pasuko kita linkme. Tai buvo sunkus laikotarpis su egzaminais ir didelėmis gyvenimo problemomis. Norėdami atsipalaiduoti, atradau meną ar veikiau graffiti. Aš piešiau visiškai savarankiškai – nėra tokio meno kaip graffiti mokytojas, žiūrėjau „YouTube“ pamokas ir bandžiau pakartoti tai, ką mačiau vaizdo įraše. Žinoma, viena kitos siena su savo meno kūriniais, bet aš truputį piešiau, nes dažai buvo per brangūs, todėl didžiąją dalį savo kūrybos išreiškiau ant nešiojamojo kompiuterio lakštų. Graffiti leido man išvengti rutinos, sutelkti dėmesį į kūrybą ir išreikšti save kitaip.

Tėtis tiesiogiai neturėjo įtakos mano sprendimui pritraukti, tačiau jo palaikymas buvo labai svarbus. Jis dažnai davė man žymeklius ar dažus, skatindamas tęsti savo kūrybą. Manau, kad geriausias laikas sužinoti ką nors naujo yra būtent vaikystėje ar paauglystėje. Po mokyklos aš turėjau tiek laisvo laiko, kad galėčiau išleisti savo pomėgiams!

Šiuolaikinėje technologijos epochoje informaciją taip lengva gauti – galite sužinoti bet ką, net naują kalbą. Kartais šiandien net pavydžiu vaikams, kurie turi dar daugiau galimybių mokytis ir tobulėti internete.

Tada jūs pervedėte savo piešinius į skaitmeninį pasaulį, o vėliau susidomėjote vaizdo įrašu pagal vaizdo įrašą?

Pirmą kartą sutikau „Adobe Photoshop“ Kauno koledže, kai nusprendžiau ištirti „Glass Glass“ programą, tačiau namuose smalsumas ir toliau žinojo, kad kitos programos slepiasi. Aš visada žavėjausi žmonėmis, kurie kuria turinį „YouTube“ platformoje. Mane traukė mintis išbandyti save.

Ir aš greitai supratau, kad mano tikroji aistra yra kitoje vietoje – ji nepatenka į stiklinį stiklą. Tačiau užuot palikęs išsilavinimą, nusprendžiau baigti ir laisvalaikiu pasineriu į tai, kas mane tikrai patraukė.

Ypač jums buvo 2022 m. Tai yra Alitus – Lietuvos kultūros sostinė. Jūs buvote etnografinio muziejaus komandos dalis. Ką šiais metais radote Alytus, kas jums atrodė kultūrine prasme?

2022 m. Man tapo tikru kultūriniu nuotykiu. Būti etnografinio muziejaus muziejaus dalimi tuo metu, kai Alitus buvo paskelbtas Lietuvos kultūros sostine, tarsi jis būtų buvęs kūrybiniame tornade. Įvykiai išliejo vienas po kito, kartais miestas, atrodo, niekada nemiegojo, o čia esanti kultūra pulsuoja kiekviename kelio etape.

Šiais metais Alitus parodė man kitu būdu. Kultūriniu požiūriu jis pasirodė ne tik kaip miestas, turintis turtingą istoriją, bet ir kaip gyvas, kvėpuojantis organizmas, kupinas kūrybingų žmonių ir originalių idėjų. Aš atsidūriau, kad problemos ir nauja patirtis leidžia augti ne tik profesionaliai, bet ir asmeniškai. 2022 m. Mokė mane drąsiau užmegzti neaiškumą, pasitikėti savo sugebėjimais ir bendradarbiauti su įkvepiančiais žmonėmis.

Vienas įsimintiniausių renginių buvo dalyvauti garsaus menininko Chaimo Sautino projekte. Kartą kolega Lina Valayrit davė man režisierių ir dramaturgą Arvidą Kinderį. (Beje, vėliau jis papasakojo apie jauno savivaldybės Alitus -City jauno menininko stipendijas.) Arvidas kalbėjo apie ambicingą renginį „palapinės festivalis“, kuris turėjo suvienyti meną, istoriją ir modernų Gyvenimo technologijos, perkeliamos į lauką ir paklausė, ar galėčiau būti, ar galiu sukurti ką nors įdomaus šiam projektui.

Nepaisant to, kad anksčiau nedirbau tokiu mastu, mane domino. Aš nusprendžiau iššokti iš komforto zonos ir ėmiausi kūrybinio proceso, kur technologijos tapo ne tik vaizdinio grožio, bet ir gilaus meninio pasakojimo perleidimo priemone. Žmonių žmonių susižavėjimas ir nuoširdūs jų komentarai įrodė, kad mūsų bendras kūrybinis žingsnis buvo nepaprasta technologijos kelionė ir meno susijungimas.

O kaip jūs susitikote su Antanu Yosevitsius ir jo kūrybiniu Antanijos dirbtuvėmis?

Pirmasis mano pažintis su Antanu Yusevitsius ir „Antania“ kūrybinės dirbtuvės buvo gana netikėta kelionė į kitą spalvų pasaulį. Po vieno įvykio sinagogoje mano kolegos ir kolegos nuvyko į vietą, kurios koordinatės guli ant užuolaidų gatvėje. Antanas, medinis drožėjas ir ironiškas meistras, buvo gerai siejami su Biblijos tezėmis su subtiliu sarkazmu savo darbuose, pabrėždamas žmogaus, praradusio savo svarbiausias vertybes, silpnumą. Muziejuje, remiantis jo nuosavybe, medinės figūros smarkiai atspindi kasdienio gyvenimo absurdiškumą: čia viskas yra nuo namų ūkių iki egzistencinių dilemų – perduodama šmaikščiu požiūriu, kuris verčia mane tuo pačiu metu susimąstyti ir šypsotis.

Ir dabar jūs kuriate dokumentinį filmą apie Antaną ir jo Antaniją. Ar pirmiausia būsite kino režisierius?

Taip, tai bus mano pirmasis režisieriaus iššūkis, tačiau aš jau turiu patirties – praėjusiais metais dirbau prie dokumentinio filmo „Sinagogos Caunas Okhiel Jacob“ paslaptys “. Tai suteikia man pasitikėjimo.

Grįžęs į Antaną ir jo „Antaniją“, turiu keletą idėjų, kurias norėčiau įgyvendinti. Aš suprantu, kad meno ir filmų kūrimas yra nenuspėjamas procesas. Kartais pradedant nuo paprastos koncepcijos, kažkas visiškai netikėto ir yra daug platesnis. Mano mintys apie šį projektą taip pat vystosi kūrimo metu. Nepaisant to, kad jau turiu originalų šaudymo planą, negalėjau atskleisti per daug detalių – manau, kad paslaptis tik padidins auditoriją. Žinoma, trumpai tariant, projektas atskleidžia pasaulį, kurį mato Antanas Jusevichyus, tikra, ironiška ir Sarkos realybė, kuris iliustruoja jo unikalų požiūrį ir kūrybinio darbo dvasią. Manau, kad ši dokumentinė kelionė padės ne tik atskleisti kūrybinį Antano pasaulį, bet ir parodyti, kaip menas gali perteikti gilias žmogiškąsias vertybes ir jų praradimo pasekmes.

Ką jums patinka šaudyti, kurti apskritai?

Man patinka kurti meno vaizdo įrašus, plakatus, animaciją ir, žinoma, fotografuoti – ypač įdomu padaryti netradicines, eksperimentines nuotraukas. Tai suteikia man galimybę išreikšti kūrybinę laisvę, išbandyti įvairias vizualizacijos formas ir ieškoti naujų idėjų. Be to, esu patenkintas darbu, kuriam reikia netradicinio mąstymo ir išsprendžiant logines ir kūrybines problemas. Kiekvienas naujas projektas man yra galimybė atverti naujas perspektyvas ir pagilinti mano meninę viziją.

Ko tu, jaunam, trūksta Alitos?

Iniciatyvos, kurios įkvepia kūrybiškumą ir nemokamą savęs vertybinį popierių, nepakanka. Būtų puiku, jei Alytus taptų vieta, kur rengiami daugiau meno seminarų, kultūrinių renginių ir erdvių, kad išreikštų save ir susitiktų kaip savaime suprantami žmonės.

Kur matai save per penkerius ar dešimt metų?

Penkerius ar dešimt metų matau save kūrybinėje erdvėje, kuri yra kuriama ir augina, o tai, be abejo, yra daug platesnė nei Alytus. Aš labai vertinu savo kilmės vietą, tačiau mano tikslas yra plėtoti savo idėjas, bendradarbiauti tarptautiniu lygmeniu ir įgyvendinti ambicingus projektus. Noriu, kad mano darbas įkvėptų ne tik mane, bet ir kitus, todėl stengiuosi nuolat augti ieškodamas naujų problemų ir perspektyvų.

Šiuo metu dirbu laisvai samdomu asmeniu kūrybos srityje – užsiimu daugialypės terpės ir animacijos darbais. Tačiau artimiausiu metu planuoju vykti į Olandiją, kur tikiuosi atverti naujas kūrybines galimybes ir dar labiau įgyvendinti savo idėjas.

Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pradėti kurti vaizdo meną, bet nežinote, nuo ko pradėti?

Mano patarimas – tiesiog pradėk. Pvz., Jūs turite „iPhone“, galite pradėti fotografuoti nedelsdami, nes šiuolaikiniai telefonai jau atsiima aukštos kokybės įrašus. Pirmieji vaizdo įrašai gali būti maži ir netobuli, tačiau, svarbiausia, seka.
„YouTube“ yra puikus mokytojas: rasite daug pamokų ir patarimų, kaip fotografuoti ir redaguoti vaizdo įrašą. Nepamirškite apie nemokamas redagavimo programas – „Davinci Resolve“ siūlo profesionalias galimybes, taip pat „Capcut“ puikiai tinka greitai redaguoti jūsų telefone.

Eksperimentuokite, leiskite sau padaryti klaidų ir mokytis kiekvieno naujo projekto. Kuo daugiau kursite, tuo natūraliau sukursite savo stilių ir pasieksite įdomių bei originalių rezultatų. Sekos ir drąsūs eksperimentai yra raktas į sėkmę.

Ar yra menininkų ar kitų kūrėjų, su kuriais norėtumėte bendradarbiauti? Koks bus jūsų svajonių projektas?

Man patinka „American Company A24“, kuri daro neįprastus vaidybinius filmus. Aš taip pat žaviuosi „Charlie Broker“ – „Juodojo veidrodžio“ koncepcija ir galimybe paliesti šiuolaikinės visuomenės problemas. Negaliu padėti paminėti legendinių kūrėjų: Stanley Kubrickas, turintis savo unikalų stilių, kaip „Radiance“, ir Frankas Darabonas, kurio „Shawshank“ išpirka vis dar yra tikras kino šedevras.

Mano svajonės projektas būtų bendradarbiavimas, kuriame suvienytume šias įkvepiančias idėjas – originalų požiūrį, kūrybinę laisvę ir gilias emocijas. Tai būtų meninė kelionė, skirta ne tik plėsti kino meną, bet ir skatinti klausytojus ir žiūrovus daugiau galvoti apie mūsų realybę.

Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?

Mano laisvalaikio pomėgiai yra tikras daugialypis projektas. Aš esu mentorius ir mėgstu motyvuoti žmones skatinti juos pasiekti puikių tikslų. Mane taip pat domina dirbtinis intelektas, kurio perspektyvos mane nuolat žavi. Fotografija yra neatsiejama mano gyvenimo dalis: esu aistringas fotografas, ieškau naujų, netradicinių nuotraukų, kad užfiksuočiau gyvenimo akimirkas.

Be to, man labai patinka keliauti po pasaulį, mokytis naujų kultūrų, žmonių ir išbandyti įvairius darbus. Šios klasės ne tik praturtina mano kasdienį gyvenimą, bet ir įkvepia augti tiek asmeniškai, tiek profesionaliai.

• Informacija apie ryšių skyrių