Liucija Rukšnaitytė-Ramanauskienė: mes, aktoriai, esame tiesos ir tikrumo paieškos kelionėje (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro Liucija Rukšnaitytė-Ramanauskienė gruodžio 13-ąją, šv. Liucijos dieną, pasitinka gražių gyvenimo jubiliejų. Šie metai jai ypatingi ir tuo, kad teatre jau 45-ąjį reikia veria vaidmenų didesnių, priverčiančių apsipilti juoko ašaromis, ar permąstyti gyvenimo vertybes, pamatyti, atrasti, nereikšmingas smulkmenas.
Nesuklysime sakydami, kad šiandien aktorę Liukšnaitytę-Ramanauskienę žiūrovai tapatina su jos heroje Julija iš spektaklio „Kai mes būsim jauni“, o šios įžvalgos apie cukinijų ir laimės ryšį jau yra tapęs iš lūpų į lūpas sklindančiu folkloru.
Tauragėje gimusi su mama ir seneliais nedideliame namelyje augusi Liucija savo vaikystę prisimena šviesiai – ji augo apsupta rūpesčių, meile ir malda. Romantiškos prigimties mergaitė jau nuo mažų dienų jautė meilę poezijai, vaidino dramos būrelyje. Jo vadovė Dalia Ramanauskaitė subrandino ne vieną teatro padangėje žinią talentą. Liucija Rukšnaitytė 1973 m. įstojo į Šiaulių dramos teatro studiją, vadovaujamą režisierių Jono Vaitkaus ir netgi vaidino teatro spektakliuose. 1975-aisiais sukaupusi drąsą išvyko studijuoti aktorinio meistriškumo į Sankt Peterburgo valstybinį teatrą, muzikos ir kinematografijos institutą. 1979 m. diplomuota jaunamos įsiliejo į Kauno dramos teatro trupę. Čia sutiko savo gyvenimo žmogų – aktorių Dalių Ramanauską, susilaukė trijų sūnų ir jau 45 metus koja kojon žingsniuoja gyvenimo keliu. Visą laiką, neapleisdama šeimos ir savo profesijos, sukūrė su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Nerimi Karpuškaite, Gintaru Varnu, Agnium Jankevičiumi. Aleksandru Špilevojumi ir kitais. Už sukurtus vaidmenis yra apdovanota „Fortūnos“ prizu, Juozo Vileišio medaliu ir „Auksiniu scenos kryžiumi“, kurį pelnė kartu su kolegomis J. Onaityte, I. Paliulyte ir V. Grigaityte spektaklį „Kai mes būsim jauni“ (rež. A. Špilevojus , dram D. Čepauskaitė).
Pasiruošimas vaidmeniui
Pokalbį su aktore norisi pradėti nuo legendinio spektaklio „Kai mes būsime jauni“, toks populiarus, jog rodomas kartais net po 4 spektaklį per savaitę, o žiūrovų antplūdis tik vieną kartą – kai stebi net ne kartą. „Ar po tokios sėkmės eidama į spektaklį jaučiate atsipalaidavimą, ar priešingai, atsakomybė slegia?“, – paklausiu. Liucija Rukšnaitytė nuoširdžiai atsako: „Tikrų tikriausią atsakomybę. Dar iš vakaro į rankinę susidedu spektakliui reikalingas smulkmenas. Laukiu šio spektaklio virpėdama visa savo esybe. Išaušus dienai, nuo rytinės kavos puodelio, jau esu su savo Julija. Nesinori užsiimti namų ruoša, eiti į parduotuves, susitikti su draugėmis. Oi ne, nes vakare spektaklis. Diena bėga žvilgčiojant į laikrodį. Ateinu į teatrą keliomis valandomis anksčiau. Nežinau, koks tą vakarą bus spektaklis, užsimegs ryšys su žiūrovais, su…, bet tikiu, kad viskas bus gerai.“
Aktorė, scenoje bendradarbiavusi su kolegomis Algimantu Masiuliu, Danute Juronyte, Gražina Balandyte, Birute Raubaite, Vytautu Grigoliu, Rūta Staliliūnaite ir kitais jau šviesios atminties kūrėjais, išlaikė pagarbą profesijai, scenai ir žiūrovams. „Svarbu kūryboje nesusireikšminti, nepaisant to, kad reikšmingus vaidmenis. Mes ir tikrosios paieškos kelionėje, yra svarbios visada siūlomos smulkmenos. O svarbiausia – mano kolegos aktoriai, pasiruošę pasidalinti tuo kūrybos džiaugsmu ar liūdesiu su žiūrovais.“
Laikas teatre ir gebėjimas išlaukti
Nuoširdumu žavinti nustebinti Liucija Rukšnaitytė sakosi norinti tiek praskleisti šios nuostabios profesijos šydą. „Aktoriai yra labai pažeidžiami. Juos slegia netikrumas del rytdienos, neužimtumo spektaklyje. Kartais aplanko ir juoda neviltis. Ir man jauntikėkite būti norisi pasakyti: „manimi, aš noriu suprasta, vertina, prisijungti prie naujo spektaklio pastatymo.“ Giliai širdyje sužinojau, kad rasčiau vietą, stalčiuką tam kūrybiniame procese. Bet deja, pasirinkdavo ne mane. Gerai, kad pastaraisiais metais sulaukiau daug įdomių vaidmenų, kurie džiugino, ir žiūrovus, ir mane.“
Vaidmenys, kurie gimsta iš širdies
Šarmingoji Rena iš „Senelių namų“, Giedrė iš „Didžiojo geismo“, Augustė iš „Gintarinės vilos“, keistoji Tėvamutė iš „Kelionė į kambario vidų“, Solės močiutė iš „Solė ir močiutės“ ir dar daug kitų – tai Liucijos kūrybos perliukai. O ryškiausias jų Raskolnikovo motinos vaidmuo spektaklyje F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, kurį – režisavo Gintaras Varnas. Atrodytų, į jį sudėta visa motiniška širdis ir dar daugiau. „Tai vienas iš kertinių mano kūrybinei patirčiai padovanotų vaidmenų. motinystės visapusiškumas ir skausme, ir džiaugsme, viltyje ir mirtyje. Ir dar šiandien, praėjusių tiek metų, sutinku žiūrovų, kurie dėkoja už tą patirtą jausmą, vyksta Motinos ir sūnaus atsisveikinimui. Tai yra kūrybos prasmė. Atverti žiūrovų jausmus, mąstymą, esą įprasminimą“, – sako visą.
Judviejų kūrybinė bendrystė su režisieriumi Gintaru Varnu prasidėjo dar spektaklyje H. Ibseno „Heda Gabler“ – Liucija, grįžusi po trečiojo sūnaus auginimo atostogas, prie kūrybinės komandos prisijungė likus nebedaug laiko iki premjeros. Kad ir išalkusi kūrybos, neforsuodama išjautė savo sukurtą tarnaitę Bertės eiseną, vidinę būseną. Aktorė itin gyvai prisiminė šį epizodą: „Tai buvo nuostabus palaimintas laikas, susikalbėjimas, pajautimas, ko tikisi režisierius, ko reikia vaidmeniui, spektakliui. Įvyko abipusė žmogaus pažintis. Ačiū likimui už tą laiką.“ Vėliau įvyko ir daugiau susitikimų su režisieriumi Gintaru Varnu. Aktorė sukurta vaidmenis spektaklyje J. Sobol „Getas“, „Sombras“ pagal L. Pirandelą ir Garcią Lorką, o naujausiame režisieriaus kūrinyje „Kartoteka“ Liucija žaismingai įkūnija Stambios moters personažą ir kitus.
Šeima kaip užuovėja
Premjera – ypatingas laikas aktoriui, ypač, kai žiūrovų tarpe yra šeima. Liucijos šeima – meno žmonės. Vyras Dalius – buvęs teatro aktorius, dabar dokumentinių filmų kūrėjas, Sūnus Povilas ir marti Rosanda – tapytojai. Sūnus Simonas irgi prijaučiantis menui. Gimsta išvada, kad ir spektaklio aptarimai yra išsamūs, gilūs? „Taip, premjeros yra ypatingas laikas. Tai ilgų distancijų maratono užbaigimo laikas. Taškas, o gal kūrybinių darbų pabaigos pradžia? Šeima mano kūrybiniame procese yra labai svarbu. Vyras, sūnūs, mano kaip visas biografijai suteikia tik pilnatvę. Tyla tyloje. Mėgstu tą jauseną. Mano šeima, mano mylimieji – mano užuovėja. Vyras, sūnūs, puikios marčios ir anūkai. Tai mano pamatas. Jie yra inkarai, kurie įžemina, sutvirtina. Kas aš be jų būčiau? Būti žmona, mama, močiute yra misija. Tai kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai. Dabar yra lengviau – užaugo vaikai. Atsakomybė perduota jiems. Anūkės, anūkas – džiaugsmas ir laukimas dažnesnių susitikimų. Mes šeimoje vieni kitus palaikome, padrąsiname, teikiame vilties iškilus sunkumams. Džiaugiamės kasdieniais pasiekimais, žinome, kuo kas yra užsiėmęs. „Mano kasdienybė yra amžinybė“, sako mano Julija iš spektaklio „Kai mes būsim jauni“.“
Žydintis vėlyvis
Ruošiantis interviu su aktore, perskaitau prieš kelis dešimtmečius šviesios atminties aktoriaus Antano Žeko taip pat Liucijos jubiliejui skirtą tekstą. Jis aktorę palygino su rudenine gėlė vėlyviu. Šis palyginimas išplaukė iš pastebėjimo, kad pripažinimas ją aplankė vėlesniame amžiuje. Išties, aktorių moterų dalia nėra lengva – pjesėse yra mažiau vaidmenų moterims, vyresnio amžiaus jų sulaukti nėra lengva. Bet Liucija žydi kaip tas vėlyvis. Pašnekovė pasidalina savo išmintimi: „Visi metų laikai būtini, viskas turi prasmę: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Mes laimingi, kad dar 4 metų laikus. Mano aktorinis ir kūrybinis kelias išties yra vingiuotas kaip ir miško keliukas – ėjimas į kalniuką, nusileidimas ir vėl kopimas į viršų. Galiu likimui pasakyti Ačiū už viską, kas buvo ir bus. Visi režisieriai, dramaturgai, pjesės, vaidmenys, sutiktas kūrybinis kolektyvas – viskas taip turėjo būti. Aišku, mes norime, čia ir dabar išreikšti tą stebuklingą vaidmenį, kurį sudarytų visos, skambančios kaip Vivaldi „Metų laikai“. Gerai, kad vėliau, sidabriniame amžiuje, aplankė kūrybinių darbų gausa. Aš jų labai ilgesingai laukiau ir, matyt, prisikviečiau. Tikiu, kad dar bus tų žiburėlių-vaidmen, kurie ir mane ir žiūrovą prajuokins ir toliau pamąstymų apie amžinybę. Prašau, kad angelai sargai visus mus saugiai apglėbtų savo ranka ir išmintimi.ׅ“
Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
