Režisierius Justinas Vinciūnas: savo darbais ieškau susitikimo ir atpažįstamumo
Naujienos
2024 rugsėjo 4 d.
Jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno vardu galima išvysti įvairiais Lietuvos teatrų repertuaruose. Jau dabar jis yra laikomas vienu perspektyviausių režisierių. Plėsdamas kūrybinę geografiją, šį rudenį debiutuoja Nacionaliniame Kauno dramos teatre premjera „Atidaryk duris“ pagal dramaturgo iš Burkina Faso A. Tarnagda'os pjesę. Šiame interviu – Justino mintys apie iššūkį, paieškas ir atradimus.
Kalbėjosi Liepa Kairytė
Dosjė:
Justinas Vinciūnas mokėsi Kaune, savanoriavo Nacionaliniame Kauno Dramos teatre. Studijavo režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorius G. Varno auklėtinis. Kultūros ministerijos „Metų debiuto“ premijos laureatas, jo režisuoto spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“ kūrybinei komandai įteiktas „Fortūnos“ diplomai, taip pat šis spektaklis pelnė režisūrinį debiuto prizą festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“. Kūrybą, Hamburgo teatrų (DE „Išeities taško“ (LT) festivaliuose).
Daugelyje interviu ir spektaklių pristatymuose akcentuojama jūsų jaunystė, nors kuriate visai ne stereotipiškai jaunatviškomis, o istorinėmis, giliai egzistencinėmis temomis. Ką kitokio, jūsų nuomone, jaunas režisierius atneša į teatrą nei kūrybinės patirties dešimtmečius skaičiuojantis grandas?
Man rodos, kiekvienas laikmetis turi savo jauseną, ji vienaip ar kitaip keičiasi ir reikalauja tam tikros naujos požiūrio taško, naujos formos, naujos prieigos prie žiūrovo. Dabar aš jaučiu, kad esame pertekliaus amžiuje. Filmų galima pasižūrėti bet kur, spektaklių yra daug, visko daug. Nuo pertekliaus jaučiu nuovargį, nenoriu to slėpti. Visur aplink įvaizdžiai, afišos, reklamos, prezentacijos, dažniausiai estetizuotos, rodoma tik viena fasado pusė. Spektakliu siekiu parodyti tai, ką buvo įprasta slėpti, prieštarauti taisyklėms, kurios sudaro klasikinę meno sampratą. Noriu, kad žiūrovas nebūtų įpareigotas, nesijaustų taip, lyg jį baksnoja intelektualų pirštą.
Darbais ieškau susitikimo, atpažįstamumo, noriu, kad žiūrovas suprastų, jog panašiai jaučiasi. Arba nejaučia, bet jam būtų įdomu pažvelgti iš kito žmogaus perspektyvos. Jaunam kūrėjui svarbu turėti tokį potencialą, intuiciją arba išlavintą kalbą, siekiant apibūdinti dabarties nuotaiką. Rasti savo kalbą, kuriai nedarytų įtakos autoritetai, yra ilgas kelias, drąsos kelias, ir juo eiti yra gana sunku. Kai aš pamatau kitus kūrėjus, kurie sugeba rasti rizikos elementą kūryboje, iš karto jaučiu didžiulę pagarbą. Nebūtinai už sėkmę, bet už bandymą prieštarauti.
Koks jūsų kūrybinis procesas? Ar vadovauja režisieriaus autoritetu, kas jį užsitarnauti? O gal priešingai, – remiamos kolektyvinės kūrybos metodu?
Aš nematau savęs kaip režisieriaus su metaliniu kumščiu. galbūt jo reikia ir tai vienas iš mano trūkumų. Kai nežinau, nemeluoju, kad nežinau. Tai būna atskaitos taškas, kai kartu su trupe ieškome sprendimo, stengiuosi klausytis, įvertinti, nes išgirstu reikšmingų vyresnių aktorių pastebėjimų. Ir tada aktoriai yra suinteresuoti būti scenoje. Kartais diktatūrinis kelias apsiriboja amatišku atlikimu. O jeigu reikia suburti bendru, kolektyvinį mąstymą, kūrybą, tai neapsiriboja jausena „padariau ir išėjau“, bet yra nerimo, kad pavyktų visiems.
2023 metais debiutavote spektakliu „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras). Nuo to laiko nagrinėjo metafizines ir giliai egzistencines, sunkias temas: holokausto („Dulkės“, Valstybinis jaunimo teatras), politinio gyvenimo dramos (radijo spektaklis „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“). Dabar Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje statote spektaklį apie genocidą, žmogžudystę. Kodėl jums svarbu žmonijos sunkisiomis, kolektyvinio žmogaus nuopuolio temomis, nagrinėti dvasinę kovą?
kitas žodis „genocidas“ yra maksimaliai skambus, iš pradžių ieškojau su tos sąvokos neapčiuopiamumu. Didžiąja dalimi spektaklis „Dulkės“ buvo apie bandymą kiek įmanoma suvokti tą temą. O „Atidaryk duris“ genocido sąvoka nėra tokia svarbi, tai ne pagrindinis dėmesys skiriamas. Nors sutinku, kad pjesės prigimtis – bandyti racionaliai įvertinti politines dilemas, man aktualus individualaus žmogaus išgyvenimas. Negaliu pasakyti, kad nesu genocido dalis, esu vienoje ar kitoje pusėje, man tai – neatsakomi klausimai. Bet ką aš galiu pabandyti, tai suprasti vieno žmogaus perspektyvą, suvokti ją tiek, kiek man pavyko. Tikiuosi, kad šis spektaklis ragins pajausti, kad jame bandoma perteikti vieno žmogaus perspektyva.
Kurdamas spektaklius nenoriu scenoje matyti daug kasdienybės. Dėl anksčiau matytų, įsiminusių spektaklių orientuojuosi į tai, kas nėra kasdieniškai patiriama. Dėl to noriu nagrinėti kartais tolimiausias arba iš pirmo žvilgsnio neužčiuopiamas temas. Potraukis šioms temoms kyla iš noro pažinti.
Kas jus, be pjesės ar spektaklio medžiagos, įkvepia ir padeda nenugrimzti akistatoje su sunkiomis temomis?
Tikriausiai humoras (juokiasi). Supratu tokių temų sunkiasvorį skambesį. Tenka pripažinti, kad kartais mąstant apie tokias nelengvas temas pasitaiko ir nusivylimo momentų. Bet tai išgyventi padeda humoras. Kartais repeticijų metu galima rasti vietos absurdiškai pasijuokti iš nejuokingų dalykų. Spektaklis „Atidaryk duris“ nebūtinai bus sudėtas iš sunkiasvorio turinio, galbūt kaip tik bus einama lengvu žvilgsniu.
Spektaklis „Atidaryk duris“ gimsta bendradarbiaujant su Vakarų Afrikos dramaturgu Aristide'u Tarnagda ir yra Europos bei Afrikos performatyviuosius menus jungiančio projekto dalis. Dėl šio projekto gairių pjesės tekstas turi išlikti artimas originalui. Kaip jaučiatės dirbdamas kūrybiniuose rėmuose?
Darbas su projekto apibrėžtimis yra iššūkis, akivaizdu. Idealu yra kurti nevaržomai, kai pagrindinė idėja ateina iš režisieriaus, o ne iš svetur. Šiuo atveju viena iš atsakomybių yra save užkurti, įtikinti, pamiršti šią sąlygą, vėl priartėti prie tos idealistinės kūrybos.
Žiūrėjau dramaturgo interviu vaizdo įrašą, turiu aiškią nuojautą apie jo dramaturgiją. Ji man yra svetima. Ir tai buvo pradžios taškas – pjesė yra parašyta stiliumi, kuris vyravo praeitame šimtmetyje. Dramaturgas siekė universalumo sampratos, klausdamas, kas mus jungia. Siekdamas šio tikslo, pasirinko graikiškos tragedijos draminį modelį. Tai savotiška Antigonės mito adaptacija, tik čia esminė ašis yra dviejų kraujo brolių tragedijos genocidinio konflikto rėmuose. Nebandau realizuoti dramaturgo, kuris teigia, kad Lietuva yra „toli“, užmojų. Noriu ginčytis, vesti dialogą. Stengiuosi tą prieštaravimą, rėmą paversti kūrybiniu dėmėniu. Manau, iš to kyla kūrybinis azartas, – nebūtinai sutikti su tuo, kas yra rašoma, nebūtų daryti tai, ką siūlo dramaturgas. Šiame spektaklyje svetimumo tema nėra esminė tikriausiai todėl, kad spektaklyje minimas genocidinis reiškinys yra gana sena mūsų šalies istorijos dalis, kuri, deja, vis sunkiau apčiuopiama. Ši situacija panaši į aktoriaus dalią – kartais tenka atlikti vaidmenis, kurių negalima pasirinkti, bet tai gali būti, kad negalima rasti kūrybinės laisvės kuriant ir atliekant asmenybę.
Kaip jus inspiravo Vakarų Afrikos pasaulėjauta? Ar kultūriniai skirtumai spektaklyje išnyksta ir kuo jis bus artimas Lietuvos žmogui?
Tai tikriausiai yra vienas iš uždavinių. Tik susitikę su aktoriais diskutavome ir nusprendėme, kad nei tolimos kultūros mimikavimo keliu, nes tai labai slidi riba, kai tam kultūrą joje nebuvus, negyvenus, nepajutus galima pristatyti stereotipiškai, šabloniškai. Šiek tiek spalvų kodas, tarsi agrarinės kultūros gaivališkumas, kuris turi įtakos mažus aspektus. Nepaisant to, kad kalbama apie piemenėlius ir ganytojus, spektaklis ieško vietos Lietuvos kontekste. Kiek tai nustatyta – klausimas, bet mes bandome surasti tam tikrus tapatumo tašką. Nemažai laiko repeticijose praleidžiame mąstydami, kad žiūrovas surastų.
Rugsėjo 14 d. po spektaklio vyks diskusija su menotyrininke, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja, Afrikos studijų tyrėja dr. Karina Simonson „Afrikos kultūra. Kaip mes pažįstame? “. Diskusiją moderuos teatro meno vadovas, teatrologas, doc. dr. Edgaras Klivis.
Premjera Nacionaliniame Kauno Dramos teatre jau rugsėjo 13–15 dienomis. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos, Lietuvos kultūros instituto, Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos.
Bilietai
Turinys
ToggleBendradarbiaujant su:
Projektą finansuoja