Aktorė Milė Šablauskaitė – viena tų Lietuvos teatro talentų, kurių kūrybinė energija ir gebėjimas perteikti personažo sielos gelmes ilgus metus buvo dovana žiūrovams. Aktorę sustiprino virš 100 vaidmenų Kauno dramos teatre, kine ir televizijoje, per daugiau nei penkis dešimtmečius trukusią karjerą, pelnė garbių apdovanojimų, įskaitant „Auks scenos kryžių“. Jubiliejaus proga apžvelkime žinomos kūrybinį kelią.
Iš Aukštaitijos kaimo į teatro sceną
Aktorė užaugo dzūkiškai kalbančiam Aukštaitijos kaime, jau nuo vaikystės buvo veikla ir padūkusi. Milės buvo daug – būsima artistė mokykloje lankė raiškųjį skaitymą, pelnė prizines vietas įvairiuose konkursuose. Nors svajojo būti sesele ar mokytoja, mokytojai pajuokavo, kad Milei reikėtų stoti į konservatorių (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Mergina su mokslo draugais dar ir dirbsi kolūkyje, neišsigando stojimo konkursų, nelengvos kartus dalios. Jos atkaklumas ir drąsa pasiryžti gyvenimo iššūkiams jau tuomet parodė, kad ši jauna mergina skirta scenai. Nemačius nei vieno spektaklio, ateities užsispyrė išvažiuoti į Vilnių. Prasidėjo būsimos legendos scenos dienos.
„Šis vaidmuo daug davė, bet kartu ir atėmė“
M. Šablauskaitei Kauno dramos teatras tapo vienintele, ilgamete darboviete. Po studijų ją į Kauną pakvietė režisierius Jonas Jurašas. Nors ir buvo siūlymų grąžinti į Vilnių, visą liko Kauno teatre sakydama: „Aš visiškai ištikima Kaunui.“ Moteris 54 metus dirbo aktore (iki 2021 metų pabaigos), o 20 metų derino aktorystę, vadovaudama gyvenimą teatro aktorių trupei. Pirmasis Milės vaidmuo R. Rolano pjesėje „Meilės ir mirties žaidimai“, bet jos vardą publika dažniausiai pripažino iš legendos tapusio spektaklio Keturakio „Amerika pirtyje“. Kauno dramos teatre jis buvo pastatytas 1975 metais, vėliau atnaujintas, bet nuo pirmosios premjeros Agotos personažą vaidino M. Šablauskaitė. Spektaklio režisierius V. Lencevičius leido improvizuoti, kurti, tad kūrybinis procesas buvo smagus. „Amerika pirtyje“ buvo vaidinama scenoje 40 metų, suvaidinta 800 spektaklių. M. Šablauskaitė teigia, jog dėl gerų emocijų niekad nesigailėjo aktorystės iššūkių – nei sudedamųjų lovų gastrolėse, nei fizinio krūvio: „Kartą prieš spektaklį buvau taip užkimusi, kad, ištarus pirmąją frazę, kolegos iš juoko vos begalėjo toliau vaidinti, o žiūrovai manė, kad Agotukas ir turi bosinti“. Nepaisant to, M. Šablauskaitė neslėpė: „Šis vaidmuo daug davė, bet kartu ir atėmė, uždėjęs savotišką antspaudą publikos, kai režisierių akyse. vaikų jaunystėjebūčiau turėjusi daugiau draminių vaidmenų, kurie mano biografijoje pasipylė daug vėliau…”
Aistros kaina
Spektaklis „Kėdės“ (rež. L. Zaikauskas) buvo karjeros lūžis, M. Šablauskaitė nuo Agotos veikėjos perėjo ir į tragiškus, rimtus personažus. Aktorė dėkinga likimui už visus jai skirtus vaidmenis. Jai dirbti su tokiais žinomais Lietuvos teko režisierius J. Vaitkumi, G. Padegimu, A. Lebeliūnu, G. Varnu. Už vaidmenis spektakliuose „Nekalti“ ir „Donja, arba Gėlių Rosita“ buvo įvertintas prestižiniais apdovanojimais – „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir „Fortūna“.
Visi vaidmenys reikalavo didelio darbo ir didžiulio atsidavimo – tokio, kuris atima jėgas, bet tuo pačiu užpildo neapsakoma pilnatve. „Mano senstančios Auklės („Donja Rosita arba Gėlių kalba“) neregimos, tramdomos ašaros draskė ne mažiau nei balsi rauda. Po spektakliuusdavausi tuščią, lyg išskaptuotu…“, – pasakoju, kaip išskaptuotu. Dėl didelio krūvio, atsidavimo visu šimtu procentų aktorei yra tekę ir atsidurti ligoninėje. „Buvau darboholikė. Dirbau, laksčiau, savęs negailėjau, – yra pripažinusi, – „bet vaidmenys, spektakliai mane ir atgaivindavo, iš kartos jėgas atgaudavau.“
Aktorės pašaukimo galia
Didžiausias komplimentas aktorei būdavo tada, kai žiūrovai ar artimieji po spektaklio sakydavo: „Tu turbūt savais žodžiais pasakei.“ Ši frazė atspindi Milės Šablauskaitės meistriškumą – kai pjesės žodžiai suskamba lyg iš širdies sklindanti kalba. Šis smagumas nebuvo paprastas atsitiktinumas. M. Šablauskaitės gyvenimo ir žmonių stebėjimas buvo didžioji mokykla, leidusi ne tik atkartoti, bet ir įkūnyti tikrovę scenoje. Važiuodama troleibusu ar stebėdama vaikus kiemo, ji rinkosi iš gyvenimo asmenybių kaip iš sandėliuko – viskas vyko, viskas laukdavo tinkamo momento, kad atgimtų pakilus uždangai. Aktoriaus profesija, pasak teatro legendos, yra išskirtinė ir nelengva: pajauti personažą, arba ne. Jai sekdavosi „įlįsti“ į pjesėje išrašytą žmogų. Be to, pasak M. Šablauskaitės, tikras aktorius vaidina ne dėl laurų ar pinigų, o dėl žmonių, publikos.
Paskutiniai pagal premjeriniai spektakliai buvo „Sombras“ FG Lorcos ir L. Pirandello kūrinius (rež. G Varnas), A. Landbergio „Vėjas gluosniuose“ (rež. G. Padegimas). Šiandien teatro gyvenimą stebėdama iš šalies, džiaugiuosi šeimos rūpesčiu – sūnaus Kęstučio ir anūkės Agnės dėmesiu ir nuoroda: „Būkime turtingi dvasiškai. Nedarykime vieni kitiems blogo. Kurkite su noru, su džiaugsmu. Kas pradėta, tas tegul baigta.“
Aktorės žymiausi vaidmenys ir spektakliai:
Ponia Pačė pagal FG Lorcos ir L. Pirandello kūrinius „Sombras“ ( rež. G. Varnas), Kunigunda A. Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ ( rež. Gytis Padegimas), Diana Imki John Gay „Vargšų opera“ ( rež. A. Kurienius ), Ponia Kavaplempė I. Paliulytė „Astrida“ (rež. ir dram. Inesa Paliulytė), Žanos mama B. Srlbjanovič „Skėriai“ (rež. R. Atkočiūnas), Olga – Baba M. Macevičiaus „Antoškos kartoškos“ ( rež. R. Kudzmanaitė), Ponia Cuker D. Loher „Nekalti“ ( rež. G. Varnas), Pulkininko našlė J. Smuul „Svečiuose pas pulkininko našlę“ ( rež. D. Juronytė), Auklė FG Lorca „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ ( rež. G. Varnas), Zina J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ ( rež. J. Vaitkus), Marselina. P. Baumarchais „Figaro vedybos“ ( rež. V. Balsys), Fiokla N. Gogolio „Vedybos“ (rež. V. Tertelis), Senė Semiramidė E. Ionesko „Kėdės“ ( rež. L. Zaikauskas), Kurisienė M. Kortes „Senelių namai“ (rež. J. Vaitkus), Ivdė N. Kuliš „Taip pražuvo Guska“ ( rež. G. Padegimas), Misis Smit. T. Wilder „Mūsų miestelis“ ( rež. G. Padegimas), Agota Keturakio „Amerika pirtyje“ ( rež. V. Lencevičius), Marija J. Glinskio „Grasos namai“ (rež. J. Jurašas), Džozi E. O' Neill „Mėnulis likimo posūniams“ ( rež. S. Motiejūnas), Asilo oda R. Rolan „Meilės ir mirties žaidimai“ ( rež. A. Lapėnas ir L. Zelčius).
Vaidmenys TV filmuose ir kine:
„Ten, kur namai“, Žemaitės „Petras Kurmelis“, rež. J. Sabolius, rež. L. Kairys, „Elzė iš Gilijos“, rež. A. Puipa, „Raudonmedžio rojus“, rež. B. Talačka, „Faktas“, rež. A. Grikevičius, „Rungtynės nuo 9 iki 9“, rež. R. Vabalas, „Sūnus paklydėlis“, rež. M. Giedrys, „Virto ąžuolai“, rež. Gytis Lukšas, „Žaizdos žemės mūsų“, rež. M. Giedrys, „Vyrų vasara“, rež. M. Giedrys ir kiti.
Apdovanojimai už kūrybinę veiklą:
„Fortūnos“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus, Kauno miesto savivaldybės apdovanojimas – Tauriuko statulėlė, Kauno miesto savivaldybės pasidabruotas burmistras J. Vileišio medalis, Kauno miesto savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklas, „Auksinis scenos kryžius“ už vaidmenį spektaklyje „Nekalti“ (rež. Gintaras Varnas), „Fortūnos“ apdovanojimas už vaidmenį spektaklyje „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ ir kiti.
NKDT informacija
D. Stankevičiaus, D. Matvejevo, Vlado Žirgulio ir kitų autorių nuotraukos.
