
Kas sieja Giuseppe Verdi operą „Stiffelio“ ir Lietuvą?
Giuseppe Verdi operos „Stiffelio“ premjera įvyko 1850 m. lapkričio 16 dieną, Italijoje,Triesto miesto teatre.
Legendinis tenoras Jose Carreras 1979 m. kartu su Sylvia Sass ir Matteo Manuguerra, įrašė operą studijoje, suteikdamas jai naują kvėpavimą. Nuo tada „Stiffelio“ pradėjo skambėti garsiausiose pasaulio operos scenose: „Metropolitan Opera“ Niujorke, Karališkajame „Covent Garden“ Londone, Madrido ir Vienos teatruose. Lietuvoje ši opera nėra labai plačiai žinoma Verdi kūrybos gerbėjams.
Bet kuo ši opera svarbi Lietuvai? Verdi operoje „Stiffelio“ veiksmas vyksta Stancaro pilyje, Austrijoje, prie Zalcbacho upės. Libreto autorių įkvėpė Francesco Stancaro – žymus XVI a. teologas, reformacijos veikėjas ir humanistas, kurio giminės šaknys siekia net Lietuvą.
Turinys
ToggleDramatiškas gyvenimas ir ryšys su Lietuva
Francesco Stancaro – XVI amžiaus Renesanso epochos asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Europos istorijoje. Gimęs 1501 m. Mantujos regione, Italijoje, jis buvo Leonardio da Vinčio, Mikelandželo ir Rafaelio epochos žmogus. Lankęs vienuolyno mokyklą, Stancaro tapo dvasininku ir studijavo teologiją. Jo žinios hebrajų ir graikų kalbų srityje pelnė jam šlovę kaip vienam geriausių savo laikų hebrajų kalbos profesorių. Dėstytojavo tokiose svarbiose institucijose kaip Padujos bei Krokuvos universitetai.
Francesco gyvenimas buvo pilnas iššūkių. Italijoje jis susidomėjo reformacija, nors nėra žinoma, kad būtų bendravęs su Martinu Liuteriu. Dėl savo idėjų ir aktyvios veiklos Francesco buvo persekiojamas ir turėjo palikti Italiją. Trumpai gyveno ir dėstytojavo Vienos universitete bei Transilvanijoje. Nuo 1549 m. jis dirbo Krokuvos universitete Lenkijoje kaip hebrajų kalbos profesorius.
Vienas iš žymiausių jo gyvenimo epizodų – pabėgimas iš Lipoveco tvirtovės kalėjimo, kur jis buvo įkalintas už reformacijos idėjų skleidimą. Tai buvo gana patikimas kalėjimas, iš kurio buvo užfiksuotas tik vienintelis pabėgimas. Tas laimingasis buvo pats Stancaro. Kalėjime jis sužavėjo prižiūrėtojo dukterį, kuri padėjo jam pabėgti. Šis epizodas, kupinas dramatiškumo, iki šiol pasakojamas Lenkijoje turistams, lankantiems tvirtovę.
Francesco Stancaro taip pat buvo pirmasis, išvertęs Niccolò Machiavelli veikalą „Valdovas“ į lenkų kalbą ir dedikavęs jį Žygimantui Augustui. Jis buvo vienas iš pirmojo Biblijos vertimo į lenkų kalbą autorių. Šis vertimas laikomas reikšmingu lenkiškojo Renesanso kūriniu, nors vėliau, po Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui perėjus į katalikybę, ši Biblija buvo sudeginta Vilniaus turgaus aikštėje.
Francesco Stancaro paliko reikšmingą literatūrinį palikimą. Jo hebrajų kalbos gramatika, išleista Italijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje, buvo plačiai naudojama. Jo svarbiausias gyvenimo veikalas „Canones reformationis“, parašytas 1552 m. Frankfurte, šiandien yra Vilniaus universiteto bibliotekos retų leidinių skyriaus pasididžiavimas.
Stancaro giminės vertybių tęstinumas Lietuvoje
Stancaro šeimos pėdsakai Europoje – tai ryšiai su Italija, Lenkija, Prūsija ir Lietuva. Karalius Žygimantas Augustas dar prieš Francesco mirtį 1574 m. patvirtino Stancaro giminės herbą, kuris galėjo būti naudojamas ir anksčiau. Šis žmogus turėjo nemažai vaikų, tarp kurių buvo teologijos ir teisės žinovai bei karaliaus dvaro tarnautojai. Jo gyvenimo istorija – tai Renesanso laikų Europos kultūrinės ir intelektualinės įvairovės atspindys.
Francesco Stancaro palikimas neapsiriboja tik istoriniais faktais – jo dvasingumas, intelektualumas ir reformatoriškos idėjos atsispindi ir dabartinių giminės narių veikloje. Lietuvoje gyvenantys Stancaro palikuonys išlaiko ryšį su šeimos istorija ir prisideda prie kultūrinių bei dvasinių tradicijų stiprinimo.
Protėvių įtaka Lietuvoje
Istoriškai Stancaro giminė Lietuvoje buvo susijusi su svarbiais religiniais ir kultūriniais projektais. Giminės nariai rėmė bažnyčių statybas ir kitus fondus, siekdami stiprinti bendruomenę. Ši parama ne tik prisidėjo prie religinio gyvenimo suklestėjimo, bet ir tapo šeimos dvasingumo bei vertybių įprasminimu. Tokios iniciatyvos atspindi giminės siekį derinti materialinę paramą su dvasiniais idealais.
Kęstutis Stankaras – šeimos tradicijų puoselėtojas
Kęstutis Stankaras yra vienas iš dabartinių Stancaro giminės atstovų Lietuvoje, kuris nuoširdžiai domisi šeimos tradicijomis. Jo pastangos tyrinėti šeimos istoriją ir palaikyti ryšius su religine bendruomene rodo pagarbą praeičiai ir siekį išsaugoti giminės vertybes.
Dar 1993 metais Kęstutis dalyvavo kelionėje į Italiją, kuri pasuko jo gyvenimą nauja linkme. Apsilankymas Mantujos krašte, Francesco Stancaro gimtinėje, atskleidė daug netikėtų sąsajų ir sustiprino jo tikėjimą krikščioniškomis vertybėmis. Ši kelionė paskatino dar labiau įsitraukti į visuomeninę veiklą ir sustiprinti dvasingumo svarbą kasdienybėje.
Krikščioniški gimdymo namai ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos fondas
Vienuoliai, su kuriais Kęstutis susipažino Italijoje, padrąsino jį prisijungti prie „Gydytojai už gyvybę“ organizacijos veiklos. Kęstutis Stankaras vadovavo pirmajam Lietuvoje krikščioniškų gimdymo namų centrui, kuris tapo reikšmingu dvasinio ir medicininio požiūrio derinio pavyzdžiu. Taip pat Kęstutis vadovavo Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos atstatymo fondui, padėdamas ją atstatyti ir prisidėdamas prie bendruomenės stiprinimo.
Dvasingumo paralelės
Francesco Stancaro tikėjimas ir moralinės vertybės atsispindi dabartinių giminės narių veikloje. Kęstutis Stankaras Lietuvoje puoselėja tas pačias tradicijas, jungdamas šeimos praeitį su dabartimi. Jo veikla rodo, kad dvasingumas ir pagarba istorijai išlieka svarbia šeimos vertybių dalimi.
Stancaro giminė Lietuvoje įkvepia pavyzdžiu, kaip išsaugoti šeimos istoriją ir perduoti vertybes ateities kartoms. Kęstučio veikla pabrėžia, jog giminės tradicijos ir vertybės yra ne tik paveldas, bet ir šiuolaikinės visuomenės turtas, skatinantis darną tarp praeities idealų ir dabarties poreikių.