Režisieriaus Gintaro Varno premjeroje „Kartoteka“ žiūrovų lauks tragikomedijos ir absurdo puokštė

NKD pasiūlė statyti Lietuvoje mažai žinių autoriaus – Tadeuszo Różewicziaus pjesę „Kartoteka“. Kuo ši pjesė svarbi jums ir šiuolaikiniam Lietuvos teatrui?

Tiesa, Tadeuszo Róźewicziaus pavardė mažai girdėta Lietuvos publikai. Yra išverstos dvi jo poezijos rinktinės, tačiau teatre jis beveik nežinomas, nors iš tikrųjų yra vienas svarbiausių, didžiausių dramaturgų greta Sławomiro Mrożeko ir kitų pokarinės lenkų modernistų kartos atstovų. Lenkijoje Róźewicziaus pjesės statomos labai dažnai, ypač „Kartoteka“, kuri gyva įvairiose scenose iki dabar. Nors pjesė parašyta 1960-aisiais, beveik universali. Kodėl ją statau? Mes gyvename keistu laiku – tarsi tarp dviejų ribų, kurių nubrėžia karai. Daugiau nei prieš septyniasdešimt metų įvyko Antrasis pasaulinis karas, kuris ir įkvėpė „Kartoteką“. Skaudi ir patirti pjesės herojaus, karo trauma yra viena svarbiausių šio kūrinio temų. Šiuo metu gyvename naujų karų fone – Rusijos karo Ukrainoje, karo Artimuosiuose Rytuose, kurie gali išplisti iki Trečiojo pasaulinio. Taigi, gyvename buvusio karo šešėlyje ir šio karo akivaizdoje. Róźewicziaus pjesė yra žmogaus kelionė į save, permąstant gyvenimą, kurį atskiri puslapiai – prisiminimai, sapnai, vizijos, toks failų rinkinys – kartoteka. Herojus jaučiasi atsidūręs kryžkelėje. Jis pasyvus, sulindęs į savo kiautą, gulinėjantis lovoje. Tebejaučia ano karo traumas ir kiekvienas sprogimas jam sukelia galimo karo baimę. Netgi klausia: „Vėl karas?“. Tai žmogaus ne herojaus, antikovotojo situacija po karo ir tarp karų. Prologe skamba žodžiai: „Nuo rytojaus pasikeisiu, būtinai pasikeisiu“, nors pats tuo netiki. Nujaučiu, kad po šio karo tokio „Kartotekų“ bus ir ne viena. Yra daug atpažįstamų dalykų, santykių su jo gyvenimo žmonėmis, kurie sugrįžta gyvi ar mirę. Teatre ne visada išsitrina toji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Greta pjesėje plėtojama ir teatro tema. Pavyzdžiui, yra antikinis choras, labai susirūpinęs tuo, kas vyksta scenoje. Ir pjesės veiksmas iš pats vyksta teatro scenoje, herojaus kambarys yra teatro scenoje. Šių dviejų temų polifonija – teatro ir jo asmeninio gyvenimo kryžkelės, sąskaitų, praeities skolų, išdavysčių koliažas – ir veda nesiužetišką pjesę į toliau.

Kaip nusakytumėte Róźewicziaus pjesės žanrą ar stilistiką? Ko žiūrovai gali tikėtis?

Spėju, kad spektaklis bus dar vienas jūsų kūrinys, kur tyrinėtojų teatrinį modernizmo paveldą. Esate statęs tokius avangardo autorius kaip Guillaume'ą Apollinair'ą, Luigi Pirandelą, Rogerą Vitracą, Federico'ą Garcia Lorcą. „Kartotekoje“ grįžtama prie absurdo teatro. Kuo jums svarbus avangardo paveldas ir kokia vieta čia tenka Róźewicziaus pjesei?

Pradėkime nuo to, kad visi tie 20-ojo amžiaus pradžios avangardo judėjimai, visi -izmaigalbūt išskyrus siurreralizmą, buvo labai trumpalaikiai, tačiau žvelgiant iš mūsų perspektyvos, jau yra tapę klasika. Man svarbiausia – avangardistų pastangos sukurti naują pasaulį, savotišką meninę utopiją. Po Antrojo pasaulinio karo vyko vėl nauji sąmonės lūžiai, pavyzdžiui, netgi buvo paneigta veiksmo scenoje būtinybė. Nors absurdo sąvoką įvedė Albertas Camus 1942 metais, jo paties pjesės nelaikomos absurdo dramomis, nes jos konvencionalios, – laikosi klasikinės dramos dėsnių. O tikr absurdistai savo pjesėse paneigė dramaturgijos dėsnius, – konflikto vystymo dramaturgijos būtinybę, sakydami, kad niekam to nebereikia, kad pasaulinės padėties. Róźewiczius buvo labai paveiktas Becketto, kuris paminimas ir „Kartotekoje“ – Choras pjesėje sako, kad net Becketto pjesėse kas nors vyksta, o tu čia guli. Kažkuria prasme Rózewiczius netgi pralenkia Beckettą savo herojaus visišku anemiškumu. Kita vertus, statydamas pjesę įsitikinau, kad pirmasis įspūdis perskaičius „Kartoteką“ buvo klaidingas – pjesės herojus nėra visiškai pasyvus, jo neveiklumas yra labiau apgaulė – ir aš tikiuosi, kad mes spektaklyje tai pamatysime – nes jo sąmonė, protas veikia karštligiškai. Pjesės veiksmas šiaip ar taip vyksta herojaus galvoje ir čia jis netgi hiperaktyvus. Nepamirškime, kad dar vienas svarbus pjesės kontekstas yra tarpukario lenkų avangardas, pavyzdžiui, Gombroviczius, kuris labai svarbus autoriui ir taip pat yra įtrauktas į pjesės tekstą. Róźewiczius kartu yra ir absurdistas, ir lyrikas. Jis pirmiausia buvo poetas, o tik po to dramaturgas. Tas derinys man labai patinka. Jam būdinga jautri, žmogiška gaida, humanizmas, ko visai neturi, pavyzdžiui, Ionesco. Pjesė nėra tamsi, baigiasi daugtaškiu. Aš tikiuosi, kad spektaklį suprasti bus galima labai įvairiai, – kas norės čia ras dramą, kas norės – absurdo puokštę. Žiūrovai gali atrasti prasmes spręsdami scenos kaitų rebusą. Bus ką veikti kuriant savo dieną.

Pakalbėkime apie dvi kitokias dramos „Kartoteka“ versija: senesnė ir naujesnė. Kaip abi atsiskleis jūsų pastatyme?

Pirmoji „Kartoteka“ buvo 1959 m., pastatyta 1960-aisiais, o antroji – 1992-aisiais. Ji atsirado, kai teatras Róźecziui suteikė galimybę pačiam pastatyti „Kartoteką“ taip, jis nori, ir tada pradėjo keisti. Taigi, antroji pjesės versija turi labai aiškią socialinę, politinės kritikos kryptį. Autorius čia elgiasi visiškai laisvai ir daro ką nori, – pavyzdžiui, supykęs ant Lenkijos seimo, pridėjo pjesės teksto kelis puslapius apie seimą ir kt. Taip pat naujojoje versijoje siūloma dar radikaliau griauti ne tik dramos, bet ir teatro kanonus. Pavyzdžiui, autorius siūlo pabaigoje skaitytojams paskaitą apie alų, kol jie išeis iš salės. Tai matos radikalizmas. O Helos teismo scenoje siūlo pusvalandį skaityti Witoldo Gombrowicziaus romano „Ferdydurkė“ ištrauką! Taigi, antroji versija yra labiau autorinė, Róźewiczius nė nesiūlo kitiems jos statyti, ne viskas netgi yra užrašyta ir išliko tik spektaklio įraše. Mes spektaklyje panaudojame prologą ir dar keletą scenų iš naujosios versijos.