Senegalo sostinėje Dakare įvyko NKDT bendrakūrybos su menininkais iš Afrikos pristatymas

Afriką ir Lietuvą sujungusio filmo herojus pasirinktas dvi kino asmenybės – Jonas Mekas (1924–2019) ir Ousmane Sembène (1923–2007). Filmo kūrėjai – menininkų kolektyvas „Mutantų mokykla“: Stéphane Bottéro, Hamedine Kane ir Valérie Osouf. Filmas Jono Meko vaidina režisierius Naubertas Jasinskas, o Ousmane Sembène – režisierius Alassane Sy. Filmavimai vyko tiek Lietuvoje, tiek Senegale. Filmo konsultantai Lietuvoje: Jono Meno bičiulis, fotomenininkas Arūnas Kulikauskas, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, Jono Meko vizualiųjų menų centras. Filmas sukurtas bendradarbiaujant su Dakare įsteigtu tarptautiniu meno ir mokslinių tyrimų centru „RAW Material Company“.

Teatrovo Edgaro Klivio teigimu, trumpametražiniame filme pateikiama alternatyvi istorija – įsivaizduojamas dviejų garsų kino menininkų Jono Meko iš Lietuvos/Niujorko ir Ousmane Sembène iš Senegalo dialogas. „Mekas ir Sembène yra tos pačios kartos kino menininkai, kurie niekada nebuvo susitikę, tačiau abu ir savo filmuose savaip atspindėjo 20 amžiaus antrosios pusės realybę. Nors jų likimai ir kinematografinis stilius yra labai skirtingi, neišvengiamai atsiranda ir sąsajos, paralelės, sąskambiai. Abu buvo ne tik kino režisieriai, bet ir rašytojai; – Mekas – poetas, o Sembène – prozininkas. Abu ir, kas tai yra imperijos emigracija, todėl abiems rūpėjo tapatybės ir atminties temos. Įdomios sąsajos ir persidengiantys kontekstai išryškėjo ir abiejuose filmo pristatymuose. Kaune, Romuvos kino teatre, į pristatymą susirinkusiems žiūrovams buvo pasiūlyta pasižiūrėti mažiau Lietuvoje žinių Sembène filmą „Juodaodė mergina“, sukurtą 1966 metais. Nustebino moderni šio režisieriaus kino kalba, įtakota Naujosios bangos estetikos, savo poetiniais įvaizdžiais artima ir lietuviškai kino tradicijai. O Dakaro peržiūros diskusijose akcentuotas Sembène siekis per vizualinę kino kalbą pasiekti paprastus žmones, kuriems neprieinami jo prancūziškai rašyti literatūriniai tekstai. Bet ir Mekosin buvo kasdienės grožis ir basų kojų nostalgija išreiškia panašų siekį. Tokie sulyginimai ir visiškai netikėtos naujos sąsajos išplečia kultūrą už įprastų ir dažnai labai ribotų rėmų“, – filmo skirtas apibūdino E. Klivis.

Egidijus Stancikas sako, jog su šiuo kūriniu buvo galima dalyvauti Dakaro bienalės renginiuose: „Į filmo pristatymą susirinko labai įvairiai publika, buvo ilgai diskutuojama. Šis projektas mums liudija apie daug bendro turi įvairių kontinentų kultūros. Buvo įdomu susipažinti su Dakaro bienalėje pristatomo Afrikos meno įvairove, kuris sunkiomis sąlygomis bei užaštrintomis aplinkybėmis randa unikalią raišką. Grįžome sklidini pasididžiavimo, jog Kūrybiškos Europos projektas padovanojo ne tik įdomias kultūrines sąsajas, kūrybines pažintis ir bičiulystę, bet tuo ir partnerių perspektyvą.“

Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos, Lietuvos kultūros instituto, Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos. Daugiau nei 250 menininkų, 2 500 kultūros organizacijų atstovų, 400 kultūros suinteresuotųjų šalių iš dviejų žemynų ir daugiau nei 30 šalių dirba kartu, kad sukurtų įtraukimą, tvarią ir dalyvavimą pagrįstą Europos ir Afrikos bendradarbiavimo sistemą.

NKDT informacija